Skaitytojui pateikiama dr. Audriaus Armo studija yra savitas taikomojo mokslo kūrinys. Turint galvoje šio veikalo atsiradimo motyvus, platesnį kontekstą, ypač teisinius-administracinius, pilietinės politikos, žmogaus ir mokslininko teisių aspektus, ko gero, galėtume teigti, kad prieš akis turime netgi unikalų kūrinį.
Turinio prasme tai – tarpdalykinis veikalas, sukurtas žmogaus teisių, administracinės teisės, viešojo administravimo, iš dalies netgi ir sociologijos bei politikos mokslų sankirtoje. Tarpdalykinė prieiga – neabejotinas darbo privalumas. Veikale nerasime teorijų apžvalgos, panašių tyrimų apžvalgos ir grynai taikomojo žanro studijoje tai priimtina. Teorinis polėkis išnyra tarp veikalo eilučių, suvokiant motyvuotam ir pasirengusiam skaitytojui studiją hermeneutiškai. Studija, kaip visuma, aštriai kelia pasitikėjimo valdžia ir jos institucijomis klausimą. Autorius savitu, labai išsamiu rakursu parodo atgrasiąją Lietuvos biurokratijos pusę – kompetencijos stygių, cinizmą, atsakomybės stoką, akivaizdžius interesų konfliktus, nepagarbą piliečiui, nusišalinimą nuo savo prievolių ir įstatymais numatytos misijos paniekinimą etc. Visa tai liūdina ir leidžia kelti klausimą apie demokratijos, teisinės sistemos, o kartu ir valstybingumo apskritai kokybę mūsų šalyje.
